- Karolis Raišys su 1978 metų „Defender“ pirmtaku dalyvauja „Dakar Classic“ lenktynėse, įveikdamas konkurentus su naujesne technika
- Ekipažas startavo be techninės komandos, taiso automobilį naktimis ir improvizuoja tam, kad išliktų lenktynėse
- Lietuvių ekipažas užima 7-ą vietą tarp 94 dalyvių
Kas galėjo pamanyti, kad automobilių mastu pensinio amžiaus sulaukęs Karolio Raišio ir Igno Daunoravičiaus vairuojamas legendinio „Defender“ pirmtakas kaip lygus su lygiais galės kovoti su gerokai jaunesniais ir atokesniuose miesteliuose vis dar aptinkamais visureigiais? Tačiau tokia realybė nutiko įsibėgėjus „Dakar Classic“ maratonui – jame lietuviams tenka iš automobilio išsunkti visas jėgas. O didžiausias džiaugsmas „Ovoko Racing“ komandos ekipažui yra tas, kad šis net ir botagu plakamas nesiožiuoja.
Dakaro romantika: tokia, apie kokią ir svajojo
Legendinė Dakaro romantika: juodas tarsi smala dangus, žemai kybančios ir ryškiai šviečiančios žvaigždės, o po jomis – netylantys generatoriai ir besisukančių įrankių garsai. K. Raišys jau gerokai po vidurnakčio atridenęs milžinišką, iš kolegų sportininkų pasiskolintą padangą, juokauja, kad „Defender“ senelį T1+ monstru pavers.
I. Daunoravičius kilsteli lūpos kampą, neva šypsosi – nagingam šturmanui darbas dar nesibaigia. Ima į rankas bulgarišką muziką grojantį pjovimo įrankį ir, sudaužęs kolegos svajones apauti automobilį net 37 colių padangomis, ima ją pjaustyti.
K. Raišys jau lėkdamas į Dakarą to ir tikėjosi: nežinios, bemiegių naktų, galvosūkių, kaip išsisukti iš esamos situacijos. Pasirinkęs patį seniausią, pirmose lenktynėse 1979-aisiais dalyvavusį „Land Rover 109 Station Wagon“, istorinį „Defender“ pirmtaką, jis norėjo atkurti pačių pirmųjų entuziastų avantiūrą, kai dalyviai, išvažiuodami į pirmąją ekspediciją laikui iš Paryžiaus į Dakarą, nežinojo, kur veliasi.
K. Raišys su I. Daunoravičiumi susikūrė ganėtinai geras sąlygas visai puokštei emocijų pasisemti: iškeliavo į Dakarą be jokio techninio palaikymo, dviese, sutarę su varžovų komanda, kad atsargines dalis jiems pavežiotų. Ir išvyko su vos per mėnesį maratonui paruoštu automobiliu.
Natūralu, jog nedaug testuota technika jau prologe ir pirmuosiuose greičio ruožuose parodė kelias silpnas vietas. Jas reikėjo ištaisyti. Bene pavojingiausia jų – priekinis tiltas, besidaužantis į alyvos filtro korpusą. Taigi po prologo I. Daunoravičius aukščiau iškėlė priekinę važiuoklę, o po pirmojo greičio ruožo, užuot ėjęs ilsėtis prieš 48 valandų „Chrono“ etapą, ekipažas nakčia pjaustė padangas, gamino improvizuotas apsaugas tiltui ir alyvos filtrui.
Nuovargis, vos nepramiegotas startas ir džiaugsmas vairuojant legendinį „Defender“
Dakaras dar nė neįpusėjo, tačiau nuovargis pamažėl pradeda diktuoti sąlygas. K. Raišys vos nepramiegojo vieno starto. Iš palapinės tiesiog iššoko likus vos 5-ioms minutėms iki varžybų iš bivako pradžios. Tačiau entuziazmas ir emocijos dar nei kiek neslūgsta.
„Aš nesitikėjau, kad čia bus taip smagu ir įdomu. Šis automobiliukas taip smagiai važiuoja. Tas V8 variklio garsas, ir jis stovi ant kelio, ir vairuojasi, net skersą statyti leidžia“, – savo kailyje netveria vairuotojas.
Tuo tarpu I. Daunoravičiui reikia ne tik kelią rasti, bet ir ralistą tramdyti: automobilis visgi ne naujas, techniškai – mažiausiai pažangus, nes iš seniausio laikotarpio, ir galimai ne toks tvirtas. Nesinori jo išbarstyti Saudo Arabijos dykynėse. Kita vertus, norint siekti rezultato, kitaip važiuoti nepavyks.
„Dakar Classic“: naujesni automobiliai užplūdo lėčiausią grupę
„Dakar Classic“ įskaitoje dalyviai yra skirstomi į 4 grupes pagal automobilio amžių, o kiekvienoje grupėje tikslaus važiavimo rungtyse yra užduodamas skirtingas vidutinis greitis, kuriuo ekipažai privalo įveikti trasą. Kuo naujesnis automobilis, tuo greičiau jam reikia lėkti.
„Tačiau yra tokia taisyklių išlyga – dalyviai gali keisti klases. Šiemet, kai organizatoriai leido lenktyniauti naujesniems, iki 2005 metų pagamintiems automobiliams, tikėjosi, kad bus gana daug pažangios technikos, ir nustatė iš tiesų nemenkus vidutinius greičius. Tai kone visi dalyviai ėmė ir persiregistravo į seniausių automobilių, taigi ir lėčiausią grupę, ten, kur aš lenktyniauju. O čia galima registruotis visiems automobiliams, kurie pagaminti iki 1999 metų. Tai dabar mums reikės gerai paplušėti“, – situaciją „Dakar Classic“ įskaitoje paaiškina K. Raišys.
Faktas yra tas, kad 1998 metų „Nissan“ modeliui su sportiniais amortizatoriais ir galingu varikliu palaikyti organizatorių užduotą tempą bus gerokai lengviau nei 1978 metų gamybos „Defender“ seneliui su lingėmis. Tačiau K. Raišys su I. Daunoravičiumi, nors ir atrodo lyg linksmuoliai pankai avantiūristai, į lenktyninę maratono dalį žiūri rimtai.
„Defender“ ištveria smūgius, o lietuviai rikiuojasi tarp lyderių
Ekipažas gana greitai, jau pirmomis dienomis išsiaiškino vienas kito stiprybes ir silpnybes, susibendravo. K. Raišys labiau reguliuoja vidutinio greičio užduotis, o I. Daunoravičius parodė navigacijos talentą – net ir tarp dešimčių vėžių randa tinkamą kelią, be to, jis – puikus mechanikas, prižiūrintis, kad „Defender“ istorija tęstųsi garbingai. O darbo vakarais jam netrūksta, nes K. Raišys mina greitai.
„Neretai, bandant palaikyti užduotą vidutinį greitį ar po kokios sunkios vietos jį prisivyti, tenka spausti maksimaliai tiek, kiek šis automobilis leidžia. Man vis atrodo, kad po kokio didesnio smūgio jis išsiardys dalimis, bet visą dieną smūgiuojam, daužom ir jam nieko, jis važiuoja“, – apie vairuojamą legendinį modelį atsiliepia K. Raišys.
Matyti, kad kol kas lietuvių patirtis tiek naviguojant kopose, tiek dalyvaujant klasikinių automobilių raliuose duoda vaisių. Net ir važiuodamas tomis pačiomis sąlygomis kaip dviem dešimtmečiais naujesni automobiliai, „Ovoko Racing“ ekipažas pastariesiems niekuo nenusileidžia ir po trijų etapų rikiavosi 7-oje vietoje tarp 94 dalyvių.
„Defender“ senolis nesiskundžia dideliu darbo krūviu, per modelio istoriją dar ne tokių iššūkių būta. Taigi vyrai tikisi, kad tokį tempą galės palaikyti ir toliau.