Išsiruošę į sunkiausią pasaulyje dykumų maratoną, Karolis Raišys ir Ignas Daunoravičius nusprendė pankuoti: jie važiuoja su pačiu seniausiu, pačiame pirmame Dakaro ralyje dalyvavusiu visame pasaulyje atpažįstamo legendinio „Defender“ modelio pirmtaku „109 Station Wagon“ ir minimaliu techniniu palaikymu, ribotu atsarginių dalių skaičiumi. Bet, regis, netikėtumų akivaizdoje pagalbos rankų jiems netrūks: lietuviškas ekipažas išskirtiniu automobiliu buvo greitai įtrauktas į itin glaudžią britiškų automobilių gerbėjų bendruomenę.
Nepakartojami vaizdai ir procesai, kurių nesinori kartoti
Saulėtekis dykumoje – ypatingas reiškinys, tarsi „Pink Floyd“ koncerto pradžia, reikalaujanti atitinkamo garso takelio, pavyzdžiui, kūrinio „Time“. Tamsą praskleidžia oranžinė aušra, tuomet tarsi šviesų šou pro stačias tolumoje boluojančių kalvų viršūnes prasiveržia pirmieji spinduliai ir galiausiai ties pirmaisiais galingais akordais, kuriuos Dakaro bivake atstoja užvedami varikliai, įsižiebia milžiniškas, ryškiai geltonas degančios plazmos kamuolys. Jis pradeda dar vieną nenuspėjamą, nuotykių kupiną šou.
Vienas malonumas stebėti šį vaizdą. Tačiau galimybė ankstyvą rytą jį pamatyti reiškia, kad reikia anksti keltis. Problema – Dakare niekada nepavyksta nueiti anksti miegoti. Na, bet į Dakaro ralį ne išsimiegoti keliaujama, ne veltui tai yra ištvermės lenktynės. Ir jos ištvermės, ypač – kantrybės, pradeda reikalauti jau pirmomis dienomis.
„Pirmos dienos iš tiesų yra savaip sudėtingos, nes tenka tiesiog marinuoti laiką. Atrodo, dar yra daug paruošiamųjų darbų, bet reikia laukti eilėse, kad priimtų techninės ir administracinės komisijos. Biurokratinių reikalų čia gyvas galas, tad vaikščiojame ir važinėjame nuo vienos palapinės prie kitos, pirmyn atgal, ir visur reikia palūkėti. Rodos, tvarkome svarbius reikalus, tačiau realiai mes tik parašus renkame, todėl susidaro įspūdis, kad nieko neveikiame, o laiko marinavimas vargina. Juk atvykome lenktyniauti. Na, bet čia taip vyksta visuomet, nieko kito nesitikėjau“, – pirmosios dienos bivake vargus apibūdina K. Raišys.
„Defender“ senelis atkreipia dėmesį
Privalumas tas, kad čia nereikia vienam stypsoti eilėse, „Dakar Classic“ įskaitoje dalyvauja 95 ekipažai. Ir „Ovoko Racing Team“ atstovaujantys K. Raišys su I. Daunoravičiumi greitai susiranda naujų draugų. Daugiausia – dėl išskirtinio modelio, trečiosios serijos „Defender“ pirmtako, seniausio automobilio visame Dakare, tokio, kuris lenktyniavo pačiose pirmose 1979 metais surengtose lenktynėse.
Rekordišku greičiu auksines rankas turinčių mechanikų surinktas visureigis su legendiniu „Rover“ 3,5 litro V8 varikliu išsiskiria garsu. Taip negriaudėja joks kitas automobilis, o tokį variklį turinčių modelių – čia ne vienas. Tai – populiarus motoras, automobilių sporte užsitarnavęs legendos statusą. Jis ne kartą yra laimėjęs ir patį Dakarą. Jau pačiame pirmajame 1979 metais pergalė atiteko tokiu motoru ginkluotam pirmosios kartos „Range Rover“.
K. Raišys nusišypso, kad galingas roko koncertas iš variklio skyriaus ir išmetimo sistemos gali būti skubaus automobilio surinkimo pasekmė, bet tai – tik į naudą. Juk „AC/DC“ suteikia daugiau energingumo nei „Coldplay“.
Ir tas legendinis dykumų užkariautojo „Defender“ kėbulas bei griaudžiantis V8 variklis pritraukia daug tiek dalyvių, tiek organizatorių dėmesio, ypač tų, kurie nuo šių metų važinėja naujaisiais „Defender“ modeliais. Bet labiausiai jis masina legendinių britiškų visureigių entuziastus.
„Iš tiesų susilaukėme daug varžovų dėmesio: jie prieina, nori apžiūrėti, visi vertina, pagiria, kad automobilis gerai padarytas, ir palinki gero starto. Vis dėlto nustebino „Defender“ mėgėjų bendruomenė – tai toks atskiras žmonių būrelis, labai draugiškai žiūrintis į vairuojančius britiškus automobilius. Su visais iš karto lengva rasti bendrą kalbą. Tai yra nereali bendruomenė, atrodo, jog draugų netrūks“, – džiaugiasi K. Raišys.
Nustebino šilta bendruomenė
„Dakar Classic“ įskaitoje taip pat važiuoja komandos, kai kurios jų pasikinkiusios ir apynaujus, nė trisdešimtmečio nesulaukusius automobilius. Jos susispietusios didelėse palapinėse, vienodai išsidažiusios automobilius, net turi bendras meistrų komandas. Galima stebėti dideles „Mitsubishi“, „Nissan“ ir „Toyota“ ekipas.
Kiek kitaip yra su klasikiniais britiškais visureigiais: „Defender“, „Range Rover“ važiuoja snobai, individualūs nepriklausomi ekipažai, pasilikę erdvės sau. Kai kurie išskirstyti po skirtingus „Classic“ dalyvių bivako galus, tačiau nuolat kursuoja vieni pas kitus. Tai – draugai.
Gausios japoniškų visureigių pajėgos atrodo tarsi korporatyvinis verslo centras, o „Defender“ ir „Range Rover“ kolektyvas – kaip individualiųjų namų rajonas, kuriame gyvenantys bičiuliai mėgsta susitikti ir kartu leistis į nuotykius.
„Iš tiesų ši bendraminčių kompanija daro didelį įspūdį. Taip pat jų automobiliai. Štai vieni važiuoja originaliais 1991-aisiais Dakare dalyvavusiais „Defender“ modeliais su tokiais pat 3,5 litro V8 varikliais. Aš irgi tokio ieškojau, bet truputį per naujas automobilis pasirodė. Prancūzų pora lenktyniaus pirmosios kartos „Range Rover“, tokiu, kuris laimėjo pirmą Dakarą. Su visais labai smagu pasidalinti istorijomis, patirtimi, jaučiuosi tarsi senų draugų būryje“, – kalba „Ovoko Racing Team“ komandos pilotas.
K. Raišiui su pačiu seniausiu automobiliu „Dakar Classic“ įskaitoje tikrai nebus lengva. Tačiau jis čia ir nesitiki pailsėti. Daugiausia lenktynėse klasikiniais automobiliais pasiekęs lietuvis sako norįs atkurti pirmojo, originaliojo Dakaro dvasią, kai nei vienas dalyvis, 1979-aisiais sugalvojęs iš Paryžiaus nuvažiuoti į Senegalo sostinę, neįsivaizdavo, kur veliasi.
Aišku, internetas, žiniasklaidos atstovo patirtis, įgyta praėjusiais metais, gana stipriai praplečia žinias ir gerokai apmalšina jaudulį dėl nežinomybės, tačiau leidžiantis į nuotykį turėtų pagelbėti pats seniausias automobilis visame dalyvių sąraše, o įspūdžius praturtins netikėtai artima ir draugiška bendruomenė.