5-ą ryto Vilniaus Naujininkų mikrorajone garsiai suburbuliavo V8 variklis ir pro „Automuziejaus“ vartus pagaliau išriedėjo Dakaro raliui paruošas klasikinis Karolio Raišio ir Igno Daunoravičiaus „Land Rover Defender“ pirmtakas. Ankstyvas kolektyvas? Ne, nei prie automobilio triūsę meistrai, nei ekipažo nariai dar nebuvo namuose, sekmadienio darbo diena netikėtai persirito į naktį, o paskui – ir į naują darbo savaitę. Visą mėnesį dirbtuvėse vyko lenktynės su laiku, šviesos negeso ištisą parą, tačiau istorinę vertę išsaugojęs kone penkių dešimčių metų visureigis pagaliau buvo parengtas Dakaro klasikinių automobilių įskaitai. Kaip atrodė jo restauracijos procesas?
Visiška automobilio restauracija – per mėnesį
Paruošti automobilį varžyboms per mėnesį – sudėtinga užduotis. Paruošti klasikinį, ne itin lengvą gyvenimą gyvenusį visureigį sunkiausioms pasaulio dykumų lenktynėms – Dakaro raliui – per mėnesį, išsaugant jo istorinę vertę, daugumai atrodo kaip neįmanoma misija.
Tačiau „Automuziejaus“ dirbtuvių meistrų bemiegių naktų bei nesuskaičiuojamų viršvalandžių dėka, uoliai padedant „Land Rover Defender“ gerbėjų bendruomenei, 1978 metų „Land Rover 109 Station Wagon“, moderniojo „Defender“ senelis, vis dėlto buvo parengtas Dakarui. Išrinktas iki menkiausio varžtelio, vietomis pervirintas, įgijęs naują variklį ir kitus komponentus, gavęs modernią saugumo įrangą.
Paimti kėbulą ir įdėti į jį naujas sportines dalis galbūt būtų buvę paprasčiau, bet „Dakar Classic“ įskaitos taisyklės sako, kad čia galima važiuoti tik originaliais automobiliais. Be to, pats lietuviško automobilizmo snobas ir džentelmenas K. Raišys tikrai nebūtų leidęs jokių modifikacijų, nes jos panaikintų legendinio „Land Rover“ charakterį, kuris daugiau nei pusę amžiaus gyvuojančią „Defender“ liniją pavertė automobilių pasaulio ikona.
Nenuostabu, kad šių dienų moderniomis technologijomis stebinantis ir nūdienos komforto poreikius atliepiantis „Defender“ virto atskiru prekių ženklu, kurio prabangius visureigius pirkėjai graibsto tiek Europoje, tiek ir mūsų šalyje. Net ir ultramodernus modelis išsaugo unikalią paveldo dvasią.
„Jeigu kiekvienas tokioms lenktynėms ruoštųsi tik kuo greitesnę mašiną, pradingtų visas žavesys, istorinė klasikinio ralio dalis. Kiekvienas lenktynininkas turi jausti kultūrinę atsakomybę“, – samprotauja K. Raišys.
„Defender“ su istoriniu V8 varikliu
Beveik pusę amžiaus Švedijoje pragyvenęs trečiosios serijos originalusis „Land Rover“ 2024 metų spalio 17 dieną savo eiga įvažiavo į dirbtuves Vilniuje. Meistrai jį greitai išrinko, rėmas iškeliavo į kitas dirbtuves, nes jį reikėjo sutvirtinti, rūdžių jau graužiamas kėbulas buvo išpjaustytas ir atnaujintas.
Tokie kėbulo restauracijos procesai gali trukti ištisus mėnesius, kartais net metus, tačiau entuziazmas į Dakarą sugrąžinti legendinį „Land Rover“ atvėrė daug durų. Praėjus vos savaitei nuo automobilio išrinkimo, struktūriniai komponentai grįžo, tad buvo galima imtis surinkimo darbų. Vieni pirmųjų – variklio keitimas.
„Aš iš karto žinojau, kad keisiu variklį. Ieškojau senojo „Defender“ išsyk su V8 varikliu, tačiau jų niekur nepavyko rasti (tai labai reti modeliai), todėl pirkau automobilį su keturių cilindrų varikliu ir buvau iš anksto numatęs variklio modifikaciją. Neketinau keisti automobilio DNR. Labai norėjau kultinio „Rover“ V8 motoro su aliuminio bloku: jis pasižymi mažu svoriu, kompaktiškumu, turi daugiau galios, ko reikia sportui, ir svarbiausia – buvo montuojamas į šiuos trečiosios serijos „Land Rover“, – apie didžiausią modifikaciją pasakoja K. Raišys.
„Rover“ V8 variklis – ilgiausiai istorijoje gamintas tokio tipo variklio blokas, su įvairiomis modifikacijomis gyvavęs nuo 1967 iki 2006 metų. Jis riaumojo daugybėje britiškų modelių, pasižymėjo sėkminga istorija lenktynių trasose.
„Man sunku patikėti, kaip senukas „Land Rover“ vienija entuziastus, net nepradėjus juo važiuoti. Kai kurių dalių iš tiesų teko laukti, nes jos nenaujos, reikėjo jų gerai paieškoti. Šis projektas iki tokio lygio įtraukė Lietuvos klasikinių automobilių mėgėjus, kad vienas jų laikmetį atitinkančius karbiuratorius varikliui atvežė kone vidurnaktį“, – garažo istorijomis dalijasi lenktynininkas.
Atnaujinta iš pagrindų
Variklis padarė įtaką ir kitoms modifikacijoms: „Land Rover 109 Station Wagon“ gavo naujesnių „Defender“ modelių pavarų dėžę, reduktorius bei kitus komponentus. Jie – iš tų pačių klasikinių modelių, tik naujesnių metų, kiek modernesni.
Bene daugiausia darbo buvo su važiuokle. Pakėlus 46 metų amžiaus automobilį paaiškėjo, kad ji tiesiog nebenaudotina. Amortizatoriai buvo visai sutrūniję ir neveikė, lingės susėdusios, teko viską perdaryti.
„Iš tiesų beveik visi automobilio komponentai – standartiniai, tiesiog dėl mašinos senumo juos reikėjo keisti naujais. Aišku, pripažinsiu, kad keletą komponentų teko pagerinti: įdėjome tikrai ne šiuolaikinius, bet šiek tiek naujesnių modelių agregatus“, – pasakoja K. Raišys.
Mažiausiai klausimų šio „Land Rover“ restauracijoje kėlė elektros instaliacija. Ji susidėjo vos iš keliolikos laidų: jais buvo sujungti žibintai, prietaisų skydelis ir keli valdikliai. Tai – istorinis, visiškai mechaninis automobilis.
Paruošimas sportui pareikalavo kūrybos
Automobilis buvo restauruotas ne parodai, o sunkiausiomis pasaulyje laikomoms dykumų lenktynėms, tad natūralu, jog reikėjo ir papildomų modifikacijų. Didžiausiu „tetriu“ tapo degalų bakas.
Organizatoriai yra nurodę, kad automobilis dykumoje privalo nuvažiuoti daugiau nei 400 km nepapildytas degalų. Klampiame smėlyje kuro sąnaudos gali išaugti itin stipriai, tad originalaus 70 litrų degalų bako niekaip nepakaktų. Ypač turint omenyje, kad legendinis charakteringas „Rover“ V8 variklis ekonomija nepasižymi. Meistrai pagamino antrą rankų darbo baką ir įtaisė jį dugne.
Lenktynėse saugumas yra vienintelė sritis, kurioje reikalaujama ne originalių, o modernių sprendimų. Automobiliai privalo turėti aukščiausius reikalavimus atitinkančius saugos lankus, sportines sėdynes, gesinimo ir kitą įrangą.
„Su saugumo įranga taip pat nebuvo paprasta, nes tokių senų „Defender“ pirmtakų sportui niekas nebuvo ruošęs, rinkoje neradome jokių jam tinkamų dalių. Žinių apie tai irgi nulis. Buvo tokių vietų, kur supratome, kad yra tikimybė, jog esame pirmi, nes viską teko sugalvoti patiems: kur tvirtinti lankus, sėdynes. Originaliai jie turėtų būti montuojami prie dugno, bet senolio dugnas labai liaunas, reikėjo ieškoti kitų sprendimų“, – istoriją tęsia K. Raišys.
Lenktynininkas tikina, kad viską tikrai buvo įmanoma padaryti ir dar greičiau bei paprasčiau, tačiau jis norėjo kokybės, nes tikslas nėra tik į startą nuvažiuoti. Bene labiausiai patyręs lenktynininkas klasikiniais automobiliais Lietuvoje užsibrėžęs patekti į finišą. Dėl to nemažai laiko buvo gaištama ieškant būdų, kaip užtikrinti automobilio patikimumą ir tvirtumą.
Vis dėlto beveik pusšimčio metų sulaukusiam automobiliui reikės įveikti ne vieną tūkstantį kilometrų per dykumą. Tai atrodo kaip didžiulis iššūkis, tačiau publikai savo automobilį pristatyti jau spėjęs K. Raišys sako, dabar tikslas atrodo kone ranka pasiekiamas.
„Bijau vadovautis emocijomis, bet jas po šio mėnesio iš tiesų sunku suvaldyti. Per mėnesį padarėme tai, kas turėtų būti neįmanoma, o tai reiškia, kad visa kita tikrai įmanoma“, – nusiteikimą vaizdžiai perteikia K. Raišys.