- Karolis Raišys ir Ignas Daunoravičius, be techninio palaikymo ir su 1978 m. „Land Rover 109 Station Wagon“, užėmė 3-iąją vietą „Dakar Classic“ kategorijoje.
- K. Raišys sąmoningai pasirinko atkurti pirmųjų Dakarų dvasią – avantiūrą su senoviniu automobiliu, kuris pranoko lūkesčius.
- Projektą įgyvendinti padėjo talentingi inžinieriai ir automobilių entuziastai, suburti bendros aistros legendiniam „Defender“.
- Dakaro patirtis atskleidė, kad su gera idėja, atkaklumu ir bendraminčių palaikymu nėra nieko neįmanomo.
Du gana kuklūs ir nuotaikingi vyrukai, senučiu legendinio „Defender“ pirmtaku dvi savaites lėkę Saudo Arabijos dykynėmis, sulaukė didžiulio Dakaro ralio fanų dėmesio. „Dakar Classic“ kategorijoje be didesnės pompastikos varžęsis Karolis Raišys ir Ignas Daunoravičius kasdieniuose reportažuose džiugino žiūrovus šypsenomis, juokeliais ir nesuvaidintu džiaugsmu. Ir galiausiai atvežė neįtikėtiną rezultatą – 3-ią vietą bendroje „Classic“ įskaitoje. Ar tikrai viskas jiems ėjosi kaip per sviestą?
Laimė ir palengvėjimas
Per apdovanojimų ceremoniją, kai Dakaro varžybų direktorius Davidas Castera lietuviams įteikė beduinus už iškovotą trečią vietą, K. Raišys iškėlė legendinę, visų dalyvių taip trokštamą statulėlę į viršų ir užvertė galvą. Buvo galima matyti džiaugsmą, euforiją, tačiau užmerktos akys ir atpalaiduoti pečiai reiškė dar viena: palengvėjimą, kad viskas baigėsi.
„Aš gerai jaučiuosi. Net nežinau, ar galima jaustis geriau“, – dar prieš lipdamas ant apdovanojimų pakylos, po dviejų bemiegių ir streso kupinų mėnesių straksėjo laimingas ir endorfinų prisisodrinęs K. Raišys.
Daugelis Dakaro žiūrovų būtent taip jį prisimena. Kasdieniuose vaizdo įrašuose po finišo lietuvis visuomet buvo laimingas ir entuziastingas, bet, kaip pats išduoda, tokia emocija užklupdavo finišavus kiekvieną greičio ruožą, nes tai atrodydavo tarsi nedidelė pergalė.
„Būtumėte matę mus automobilyje, kai važiavom, – nešvytėjom iš laimės“, – šypsodamasis pasakoja K. Raišys.
Surado sunkesnį kelią
Negana to, kad Dakaro ralis yra laikomas sunkiausiomis lenktynėmis pasaulyje, K. Raišys ir I. Daunoravičius nusprendė jį šturmuoti dar sunkesnėmis sąlygomis: be jokio techninio palaikymo ir su seniausiu varžybose, per mėnesį sukonstruotu, neištobulintu visureigiu. Techniškai antikvarinis 1978 metų gamybos „Land Rover 109 Station Wagon“, dabartinių „Defender“ senelis, tikrai nebuvo pats patogiausias modelis, o ir vairuoti jį buvo daug sudėtingiau nei, pavyzdžiui, palyginti apynaujus ten dalyvavusius du tūkstantųjų „Toyota Land Cruiser“. Nepaisant to, Dakarui persiritus į antrą pusę, ekipažui teko griebtis išmonės, kad susikauptų.
„Natūralu, jog ilgainiui tokiose varžybose užvaldo nuovargis, tad didžiausias iššūkis buvo ramiose vietose išlikti aštriems. Aš stengiausi visaip kaip palaikyti Karolio budrumą, o jis – mano“, – pasakoja navigatorius ir mechanikas I. Daunoravičius.
Nors automobilio viduje garso netrūksta – garsiai riaumoja senoviniais karbiuratoriais maitinamas V8 motoras, metalinėse dėžėse ties galinėmis ratų arkomis žvanga įrankiai ir apskritai girdėti, kaip dirba senas metalas, – vyrus, jei tik jie įvažiuodavo į tiesesnę atkarpą santykinai nedideliu vidutiniu greičiu, greitai suimdavo miegas.
Jie visas tris savaites patys remontavosi automobilį, štai I. Daunoravičius grįžo namo be įdegio, nes arba sėdėjo automobilio viduje ir navigavo, arba gulėjo po juo prižiūrėdamas, arba miegojo palapinėse. Aišku, jei tai būtų galima pavadinti miegu.
„Atsiguli, užsistatai žadintuvą, o jis rodo, kad teliko vos 3 valandos miego. Bet užmigti negali, nes šalta ir drėgna“, – apie kiekvienos nakties iššūkius pasakoja K. Raišys.
Miegojo tik dėl to, kad automobilis leido
Bet klasikinių automobilių entuziastas ir ekspertas būtent to norėjo – atkurti pirmojo Dakaro dvasią, kai dauguma dalyvių į 1979 metais surengtą pirmąjį maratoną žiūrėjo kaip į avantiūrą, nes nežinojo, ko laukti ir ko tikėtis. Dabar viskas paprasčiau – apie maratoną yra daug informacijos, automobiliai tam paruošti.
Tik K. Raišys pasirinko iš pažiūros ne itin tinkamą „Defender“ automobilį. Tikrą visureigį – pasižymintį geru pravažumu, bet nesutvertą lenktynėms.
Lenktynėse sužibėjęs „Range Rover“ kadaise laimėjo pirmąjį Dakarą, o su „Defender“ modeliais ekspeditoriai pasaulį studijavo, ne lenktyniavo. Tačiau du broliai prancūzai be jokio pasiruošimo su visiškai standartiniu, iš salono 1978-aisiais nupirktu „Land Rover“ kitąmet leidosi į Dakarą kaip į avantiūristinę kelionę.
Identišką automobilį praėjus 46 metams pasirinkęs K. Raišys to ir tikėjosi. Nuotykių, sunkumų, to, kad nepavyks miegoti, kad naktimis reikės remontuoti. Vis dėlto „Defender“ senolis nuo didesnių sunkumų išgelbėjo.
„Aš ir dabar negaliu patikėti automobilio kantrumu. Man daug kas sakė, kad nepasieksiu su juo finišo, bus daug problemų. Bet, kiek pažiūrėdavau, tai „Toyotų“, „Nissanų“ palapinėse naktimis mechanikai kažką pjaustydavo ir gręždavo, o pas mus nieko rimto nebuvo nutikę“, – stebisi lenktynininkas.
Tiesa, jei būtų nutikę kas nors rimto, tikėtina, apie kokį nors rezultatą ar net finišą nebūtų buvę nė kalbos. Metalas nenaujas, automobilis sudėtas iš daugybės judančių komponentų, kurie Saudo Arabijos dykynėse, akmenynuose ir kitokios formos bekelėje stipriai kenčia, tad jau einamųjų priežiūros darbų buvo tiek, kad be mechanikų pagalbos važiavusiems lietuviams nebuvo laiko miegoti. Bet azartas, susikaupimas ir atkaklumas juos atvedė tarp lyderių.
Legendas rašo ne automobiliai, o žmonės
Pasiektu rezultatu sunkiai betikintis K. Raišys neslepia, kad Dakaro maratonas nepagailėjo ir gyvenimiškų pamokų. O didžiausia jų, kad nėra nieko neįmanomo, ypač jei turi gerą idėją ir gerų, tą idėją palaikančių bendraminčių.
K. Raišio bendraminčių ir draugų būrys – automobilių ir technikos mėgėjai. Jie žavisi pramonės ir inžinerijos istorija, kelionėmis automobiliais, išskirtinėmis, tokiomis kaip „Defender“, legendomis. Tačiau tokios sėkmės istorijos nepasakoja vien tik apie automobilius, jos – labiau apie žmones.
Lietuvis džiaugiasi, kad „Defender“ senolis, tikra, daug pasekėjų turinti ikona, sujungė išskirtines asmenybes tam, kad neįmanoma misija taptų ne tik įmanoma, bet ir pranoktų bet kokius lūkesčius.
„Didžiausi pagyrimai šį automobilį konstravusiems žmonėms. Jis mums nekėlė absoliučiai jokių rimtų problemų“, – sako vairuotojas.
„Defender“ pirmtakas subūrė grupę talentingų inžinierių ir mechanikų, kurie per mėnesį pavargusį pensininką pavertė Dakaro podiumą iškovojusiu sportininku. Ambicingas projektas sukrutino aktyvią „Defender“ mylėtojų bendruomenę ir ši padėjo K. Raišiui parašyti sėkmės istoriją.
„Vienas vaikinas man atvežė trūkstamą detalę, pažiūrėjo, kokioje stadijoje automobilis, nusprendė padėti kelis varžtus prisukti. Baigėsi tuo, kad jis iš garažo išėjo tik po savaitės“, – apie neįtikėtiną atsidavimą prisimena „Ovoko Racing“ komandos lenktynininkas.