Bemiegės naktys, užsispyrimas ir noras neįmanoma paversti įmanoma: kaip Karolis Raišys spėjo į Dakaro ralį?

Ne vienos rimtos dirbtuvės, ne vienas meistrų kolektyvas atsisakė ruošti Karolio Raišio ir Igno Daunoravičiaus klasikinį „Land Rover Defender“ visureigį Dakaro ralio „Dakar Classic“ klasės varžyboms, nes sakė, kad tą padaryti vos per mėnesį – neįmanoma. Daug kas abejojo, ar vyrai, Lietuvoje užtrukę su bandymais, spės automobilį atiduoti organizatoriams, plukdantiems visą Dakaro techniką į Saudo Arabiją. Tačiau avantiūristų ekipažas vis dėlto lenktyniaus. Kaip jiems pavyko tai padaryti?

K. Raišio ir I. Daunoravičiaus kelionė į Barselonos uostą, iš kurio Dakaro ralio organizatoriai dideliu laivu į Saudo Arabiją išplukdo visą sunkiausio pasaulyje dykumų maratono dalyvių techniką, atrodė tarsi pasivaikščiojimas peilio ašmenimis. Tiesą sakant, kaip ir visas pasirengimo „Dakar Classic“ projektas.

Nors automobilis buvo surinktas paskutinę minutę prieš pat „Land Rover“ pristatymą namuose, Vilniuje, „Dakar Classic“ dalyviai iš karto po renginio jo neužkėlė ant automobilvežio ir neišsiuntė į Ispaniją. Nors tiksintis laikrodis rodė, kad, jei ką tik antram, dar įdomesniam gyvenimui atgijęs 1978 metų trečiosios serijos originalusis „Land Rover“ nebus išvežtas, gresia pavojus sausį pasilikti namuose.

„Mes norėjome kuo geriau išnaudoti laiką Lietuvoje ir dar ištestuoti automobilį, nes čia turime stiprų techninį palaikymą. Ten tai padaryti nebus lengva“, – sako K. Raišys, į Dakarą išvažiuojantis be jokių mechanikų ir su ribotu atsarginių dalių kiekiu.

Tiesa, iššūkio vyrai tikrai nebijo. Šturmanas I. Daunoravičius – nagingas meistras, be to, jie pirks techninę paslaugą iš kolegų, tad, prireikus, įrankių ir papildomų rankų nepritrūks.

Ekipažas į tokią avantiūrą leidžiasi norėdamas atkurti paties pirmo Dakaro ralio dvasią, pirmųjų entuziastų nuotykius – anuomet patys dalyviai nelabai žinojo, į kur įsivėlė. Dabar šis renginys yra virtęs aukščiausios prabos lenktynėmis, tačiau jo istorija 1979 metais prasidėjo nuo avantiūristų kelionės iš Paryžiaus į Dakarą.

Į patį pirmąjį Paryžius–Dakaras ralį susirinko 182 ekipažai su motociklais, automobiliais ir sunkvežimiais. Tarp jų buvo broliai Mauricas ir Michelis Calameliai. Jie į šį pasivažinėjimą dykuma atvyko su visiškai standartiniu, salone nupirktu „Land Rover 109 Station Wagon“.

Tik pamatę, kad prie starto rikiuojasi ir specialiai bekelės lenktynėms sukurti visureigiai, jie suprato, kur įsipainiojo. Buvo aišku, kad dėl pergalės jie nekovos, bet nuo 1948-ųjų visus pasaulio pakraščius ištyrinėjęs „Defender“ pirmtako modelis atlaikė iššūkį ir po 10 tūkst. kilometrų kelionės pasiekė Senegalo sostinę.

Lygiai toks pats, 1978-aisiais pagamintas „Land Rover 109 Station Wagon“ šių metų vasarą atsirado ir klasikinių automobilių eksperto bei lenktynininko, automobilių pasaulio džentelmeno ir snobo, britiškų modelių gerbėjo K. Raišio garaže. Jis neslepia, kad turėjo svajonę išvažiuoti į „Dakar Classic“ varžybas ir atkurti istorinę patirtį, dėl to ir ieškojo tokio, o ne kitokio modelio.

„Aš neįsivaizduoju, kas manęs laukia, kaip reikės važiuoti, kaip reikės remontuoti automobilį, ir man tai labai patinka. Aš svajoju patirti tai, ką patyrė pirmieji ralio dalyviai, nelabai supratę, kur įsivėlė“, – emocijomis dalijasi pašnekovas.

Vis dėlto globalizacijos laikai, internetas ir daugybė kitų informacijos šaltinių suteikia žinių, ko reikia laukti. Be to, ir pats K. Raišys, 2024 metų Dakare dalyvavęs su naujuoju „Defender“ kaip žurnalisto vairuotojas, žinojo apie būsimus išbandymus. Dėl to taikė ypač griežtus reikalavimus automobilio paruošimui.

Deja, tai, kiek sudėtingas ir reiklus technikai gali būti Dakaras, žino ir meistrai, tad, kai lietuviams atsivėrė reali galimybė startuoti jau 2025 metų varžybose, daugelis rimtų automobilių sporto dirbtuvių ir meistrų jam pasakė „ne“. Visi jie buvo įsitikinę, kad restauruoti seną automobilį ir jį paruošti sunkiausioms bekelės varžyboms per mėnesį – neįmanoma. Bet atsirado ir galvojančių kitaip.

Vilniaus „Automuziejus“ suteikė dirbtuves ir reikiamą darbo įrangą, K. Raišio projekte sutiko dalyvauti keli stiprūs, automobilių sporto pasaulyje žinomi meistrai: jie paaukojo savo asmeninį laiką ir visą mėnesį neskaičiuodami darbo valandų rekonstravo „Defender“ senelį. Matydami neįtikėtiną progresą, prie jų prisijungė ir kiti entuziastai, klasikinių „Defender“ modelių gerbėjai: jie tiesiog norėjo pridėti ranką prie istorijos, ir taip misija neįmanoma tapo įmanoma.

Lenktynininkas tik per automobilio pristatymą atskleidė, kad tuo pačiu metu buvo susidūręs ir su kita problema: neturėjo ralio šturmano. Visgi vienas draugas, kurio paprašė pabūti šturmanu, K. Raišiui pasiūlė, pasak jo, geresnį variantą – I. Daunoravičių.

„Paskambinęs Ignui jau iš antro sakinio supratau, kad jis važiuoja. Mes nė nesutarėme, kad važiuosime, o jis iš karto pradėjo spręsti problemas, kaip ką daryti“, – prisimena K. Raišys.

„Baisiausia buvo ne veltis į tokią avantiūrą, o pražiopsoti galimybę ją išgyventi“, – prisipažįsta pats I. Daunoravičius, mėgstantis keliauti po dykumas, motociklu apvažiavęs ne vieną Afrikos šalį, kaip žiūrovas aplankęs ir tą patį Dakarą.

K. Raišio ir jį supančių aplinkinių entuziazmo dėka projektas per mėnesį pasiruošti Dakaro raliui „Dakar Classic“ įskaitoje pavyko. Lenktynininkas stebėjosi žmonėmis, naujomis pažintimis ir gera aura. Pasak jo, viskas įsisuko tarsi nuo kalno ridenama sniego gniūžtė: nors startas buvo sunkus, kuo toliau, tuo daugiau žmonių siūlė pagalbą, jungėsi prie darbų, vėliau ir partnerių atsirado. Prie to nemaža dalimi prisidėjo tikra ikona laikomas istorinis automobilis – jis turi išties daug gerbėjų.