• „Defender“ britai sukūrė kaip praktišką ir tvirtą visureigį, pritaikytą tiek kariuomenei, tiek civiliams.
• „Defender“ tapo legendiniu visureigiu, leidusiu žmonėms tyrinėti pasaulį, įveikti atšiauriausias vietoves ir simbolizuoti nuotykius bei laisvę.
• Nepaisant senos ir primityvios technikos, K. Raišio ir I. Daunoravičiaus ekipažas su „Defender“ sėkmingai įveikė „Dakar Classic“ iššūkius ir netikėtai iškovojo 3-iąją vietą.

Nedaug pasaulyje yra tokių atpažįstamų automobilių kaip „Defender“ – jo formas nupieštų ir keturmetis vaikas, paprašytas ant popieriaus pavaizduoti visureigį. Retą automobilį pasaulyje yra matę tiek daug žmonių. Ir retas turi tiek daug gerbėjų. Kaip per septynis dešimtmečius susiformavo „Defender“ ikona ir kaip ją pavyksta išlaikyti iki šių dienų?

Harry‘is Metcalfe’as, kultinių „YouTube“ tinklalaidžių apie automobilius kūrėjas, žurnalo „Evo“ steigėjas, į pensiją išėjęs žurnalistas ir automobilių kolekcininkas, dabar mėgaujasi gyvenimu kurdamas turinį savo „Harry’s Garage“ kanalui. Jis buvo pakviestas į Dakaro ralį, čia susitiko su lenktynių žvaigždėmis, apžiūrėjo naujausius „Dacia“, „Ford“, „Toyota“ bolidus, tačiau pirmasis ir daugiausia patiktukų sulaukęs komentaras yra šis: „The guy in the Defender – what a legend“ (angl. Vaikinas „Defenderyje“ – tikra legenda). Ir didžioji dalis komentarų skirta būtent vaikinui su „Defenderiu“.

H. Metcalfe‘as – automobilių istorijos ir kultūros puoselėtojas, tad jis negalėjo praeiti pro „Dakar Classic“ įskaitos bivako dalį. Jį užkabino lietuvių Karolio Raišio ir Igno Daunoravičiaus „Defender“ senolis, kuriuo vyrukai paskutinę minutę sugalvojo šturmuoti Dakarą.

Šio automobilio su lietuviškais numeriais nuotraukos plačiai pasklido ir įvairiose „Land Rover“ bei „Defender“ gerbėjų grupėse socialiniuose tinkluose. Be jokių pykčių, juokų, tiesiog žmonės džiaugėsi matydami klasikinį modelį Dakare.

Iš tiesų, didžiumai šio automobilio mylėtojų nereikia pasakoti, kaip jis užsitarnavo legendos statusą. Ne automobilistams jis yra tiesiog dailus modelis, besisiejantis su tvirtumu bei pravažumu. Svarbiausia, kad tik labai retas žmogus, gatvėje pamatęs bet kurios kartos „Defender“, paklaus „Koks čia automobilis?“.

Lengvos ir nedidelės visais ratais varomos transporto priemonės idėją Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo ir įgyvendino amerikiečiai, sukūrę karinės paskirties modelį „Willys“, tačiau ilgainiui britai jį pavertė plačiai pritaikomu automobiliu, tai yra „Defender“.

Originaliojo modelio dizaineris Maurice’as Wilksas neslepia, kad pirmieji 1947 metais pasirodę prototipai buvo kurti pagal amerikiečių modelį, todėl taip pat buvo orientuoti į kariuomenę, tačiau gana greitai „Land Rover“ pavadintas projektas buvo pritaikytas ir civilių reikmėms. Iš pradžių kaip komercinis, bet kur nusigauti galintis automobilis, vėliau – ir kaip keleivinis transportas.

Jis buvo konstruotas galvojant tik apie praktiškumą, jokie dizaineriai nepridėjo rankos, kad jis specialiai taptų dailus ar ikoniškas. Dėžės formos kėbulas sudėliotas iš plokščių aliuminio gabalų taip, kad priekyje uždengtų pavaros mazgus, o toliau – suteiktų erdvės žmonėms ar daiktams. Inžinieriai sutelkė dėmesį į tvirtą mechaninį paprastumą, kad automobilis galėtų važiuoti bet kokiu keliu ir į tolimas keliones.

Būtent dėl to, atsiradus civilinėms, patogesnėms versijoms, šis automobilis greitai tapo tikra legenda. O tiesa ta, kad vien metalas legenda niekada netaps: jas kuria žmonės. Ir ėmė žmonės šiais paprastais ir tvirtais automobiliais tyrinėti pasaulį.

„Defender“ pirmtakai mokslininkams ir ekspeditoriams leido pasiekti dar neatrastas vietas: tokias, kur negalima priplaukti su laivu, negalima nusileisti su lėktuvu, per toli eiti pėsčiomis, kur nenuvežtų arkliai. Jis važiavo ten, kur nėra kelių, ir tapo nuotykių bei laisvės simboliu.

„Defender“ – ir avantiūristų automobilis. Štai patį pirmąjį Paryžius–Dakaras ralį 1979-aisiais laimėjo naujai sukurtas „Range Rover“ – pirmasis „premium“ klasės visureigis. Tai buvo jam gera reklama. Tačiau, aišku, nuo sportinio modelio nemažai atsilikęs, Senegalo sostinę pasiekė ir standartinis „Land Rover Series III“, „Defender“ pirmtakas, kuriuo du broliai prancūzai sugalvojo į Dakarą leistis kaip į nuotykį.

Lygiai tokiu pačiu automobiliu (tikslus versijos pavadinimas – „Land Rover 109 Station Wagon“) šiemet į „Dakar Classic“ išvažiavo ir K. Raišys, norėjęs atkurti pirmųjų Dakarų avantiūros potyrius, kai dalyviai nežinojo, kur veliasi. Apie jokį rezultatą jis su I. Daunoravičiumi negalvojo, planavo nemiegoti naktimis, pjaustyti metalą ir taip suktis iš padėties, bet išėjo kitaip: techniškai prieš naujesnius konkurentus pasenęs daiktas su lingine važiuokle atvežė lietuvių ekipažą į 3-ią vietą bendroje įskaitoje ir padėjo iškovoti beduino statulėlę.

„Dakar Classic“ varžybose, jei tau ratą nuleido, išlindo kokia rimtesnė techninė problema ar užklimpai, apie kokį nors rezultatą TOP10 – pamiršk. Žinodami, kad važiuojame su seniausia ir primityviausia technika, apie tai nė nesvajojome. Sunku patikėti, kad „Defender“ visiškai negedo, o susidėvėjusios lingių įvorės, po šuolio lūžusios variklio pagalvės ar nutrūkęs akceleratoriaus trosas – tai natūralus metalo susidėvėjimas. Tai tikrai nebuvo lengvas pasivažinėjimas, bet kiekvieną dieną automobilis mus kantriai vežė iki finišo nesiožiuodamas“, – stebisi K. Raišys.

Vis dėlto „Defender“ niekada nebuvo lenktyninis automobilis. Tai tyrinėtojų, avantiūristų ir nuotykių ieškotojų transportas. Todėl Ilgainiui įsivyravo tikras „Defender“ kultas. Šiuos techniškai paprastus, tvirtus ir itin dideliu pravažumu pasižyminčius visureigius pamėgo britų fermeriai, medžiotojai, džentelmenai ir netgi damos.

Gamintojas pernelyg nemodernizuodamas šiuos automobilius gamino kone 7 dešimtmečius. 21 amžiuje jie buvo techniškai, technologiškai ir dizaino prasme pasenę, bet vis dar aktualūs ir mėgstami dėl stipriausių savo savybių. Visgi senos formos nebeatitiko modernių saugumo reikalavimų, reikėjo naujo, šį amžių atitinkančio modelio.